Psichoanalizė apie smurtą leidžia į smurtą žvelgti ne tik kaip į socialinį ar politinį reiškinį, bet ir kaip į žmogaus vidinio pasaulio, grupių dinamikos, kaltės, neapykantos ir destruktyvių impulsų išraišką. Ši tema psichoanalitinėje literatūroje nagrinėjama nuo Sigmundo Freudo darbų iki šiuolaikinių autorių, kurie kalba apie neapykantos, projekcijų ir poliarizacijos poveikį žmogui bei visuomenei.
Tekstas parengtas pagal psichoanalitinę literatūrą ir skirtas platesniam smurto, neapykantos ir destruktyvumo supratimui. Jei smurtas vyksta realioje aplinkoje ar kyla pavojus saugumui, būtina kreiptis skubios pagalbos telefonu 112 arba į atsakingas pagalbos tarnybas.
Smurto motyvai kultūros ir mitų istorijoje
Jau nuo Senajame Testamente aprašytos žmonijos pradžios įvardijamas žmonių žiaurumas. Kaino ir Abelio istorijoje aprašoma brolžudystė, kur pašalinamas tas, su kuriuo reikia dalintis. Vėliau stipresniojo grėsmė pasikartoja Jokūbo ir Ezavo santykiuose, Juozapo ir jo brolių istorijoje, karaliaus Erodo įsakymu vykusiose nekaltųjų vaikelių žudynėse, taip pat Kristaus pasmerkimo mirti ant kryžiaus pasakojime.
Vaikžudystės ir tėvažudystės motyvai aprašomi ir graikų mituose: titano Krono, Edipo ir Lajo istorijose. Šie pasakojimai rodo, kad smurtas kultūroje nuo seno siejamas su pavydu, valdžia, baime, konkurencija ir kartų konfliktu.
Freudas: tėvažudystė, tabu ir kultūros pradžia
Psichoanalizės kūrėjas Zigmundas Freudas šių smurto formų pagrindu kūrė psichoanalitines teorijas. Jo nuomone, žmonijos kultūra, religija ir moralė išaugo iš archajiško nusikaltimo – tėvažudystės motyvo. Knygoje Totemas ir tabu (1913) Freudas pateikia hipotezę apie pirmykštę ordą:
- Mitas: valdingas, pavydus tėvas savinasi visas moteris ir išveja užaugusius sūnus.
- Nusikaltimas: sūnūs susivienija, užmuša tėvą ir simboliškai siekia perimti jo galią.
- Pasekmė: po nužudymo sūnus užplūsta kaltė. Jie sukuria totemą – tėvo pakaitalą – ir įveda tabu: draudimą žudyti totemą bei incesto draudimą. Freudui tai tampa religijos ir visuomenės sutarties pradžia.
Nors sūnūs bendradarbiauja žudydami tėvą, po to kyla brolių tarpusavio konkurencija. Freudas teigia, kad broliai supranta: jei jie ims žudyti vienas kitą dėl tėvo vietos, bendruomenė sugrius. Todėl jie susitaria dėl lygybės ir apriboja savo agresiją, taip sukurdami pirmąją socialinę tvarką.
Edipo istorija ir kartų konfliktas
Edipo istorijoje pagrindinis dėmesys dažnai skiriamas tėvažudystei, tačiau Freudas joje mato ir tėvo baimę. Lajas, Edipo tėvas, bando nužudyti savo sūnų, kad išvengtų pranašystės. Psichoanalitiniame lygmenyje tai simbolizuoja kartų konfliktą ir tėvo pasąmoningą agresiją prieš potencialų konkurentą – sūnų.
Knygoje Mozė ir monoteizmas (1939) Freudas tėvažudystės teoriją pritaiko žydų istorijai. Jis iškelia hipotezę, kad Mozė buvo nužudytas dykumoje, nes buvo per griežtas ir reikalaujantis. Ši išstumta tėvažudystė, Freudo požiūriu, formavo kaltės ciklą, religinį griežtumą ir krikščionybės atsiradimo prielaidas.
Smurtas, kaltė ir mirties vara
Po Pirmojo pasaulinio karo, paveiktas jo žiaurumų, Freudas suprato, kad smurtas nėra tik agresija, kylanti susidūrus su kliūtimi siekiant malonaus tikslo. Savo varų teorijoje prie Eroso – gyvybės arba meilės varos – jis pridėjo Thanatos, arba mirties varą.
Mirties vara Freudui reiškia įgimtą siekį grįžti į neorganinę rimties būseną. Jei ši energija neišliejama į išorę kaip agresija prieš kitus, ji gali atsisukti į patį žmogų ir naikinti jį iš vidaus. Taip smurtas tampa nebe atsitiktine klaida, bet žmogaus prigimties dalimi, kurią reikia suprasti ir talpinti.
Kaltės jausmas ir superego taip pat susiję su agresijos apsisukimu į vidų. Agresija, kuri buvo nukreipta į tėvą, po jo mirties apsisuka prieš pačius sūnus. Taip susiformuoja Superego – vidinis teisėjas, naudojantis destruktyvią energiją saviplakai ir sąžinės graužimui.
Smurtas šiandien: nuo fantazijų iki realybės
Šiandienos pasaulyje matome daug smurto apraiškų. Stipresniojo teise vadovaujasi autoritariniai režimai, vyksta karai, o artimiausioje žmogaus aplinkoje, šeimoje, smurtas dažnai nukreipiamas prieš silpnesnius jos narius. Psichoanalizė padeda klausti, kokios neapykantos, baimės, projekcijų ir grupinės tapatybės formos palaiko šiuos procesus.
Australų psichoanalitikas Allan Shafer, tyrinėjantis neapykantą žmogaus vidiniame pasaulyje, sociokultūrinėje aplinkoje ir tarptautinės politikos kontekste, kelia klausimą: ar psichoanalitinis darbas gali prisidėti prie neapykantos sutramdymo ne tik psichoanalitiko kabinete, bet ir visuomenėje?
Skėlimas, projekcija ir neapykantos palaikymas
Neapykantos atsiradime svarbūs skėlimo (splitting) ir projektinės identifikacijos mechanizmai bei paranoidinė-šizoidinė pozicija. Pagal Melanie Klein, ankstyvoje raidoje kūdikis dar negali pats talpinti intensyvių jausmų, todėl globėjas turi priimti ir perdirbti nekenčiamas jo savasties dalis. Vėlesnė depresinė pozicija pasižymi gebėjimu gedėti, jausti kaltę, turėti vilties atitaisyti blogį ir kurti gėrį.
Tai svarbu ne tik asmens raidai, bet ir grupės dinamikai. Lyderiai gali atlikti talpinantį vaidmenį, tačiau gali ir skatinti skėlimą, priešiškumą bei neapykantą. Kai vidinis skausmas paverčiamas išoriniu priešiškumu, atsiranda pakylėtos vertės jausmas, bejėgiškumas virsta teisumu, o neapykanta tampa tapatybės ir bendruomenės pagrindu.
Neapykanta kaip ataka prieš mąstymą
Wilfredas Bionas analizavo mirties troškimą individuose ir grupėse, vadindamas jį impulsu nežinoti, nemąstyti ir nesivystyti. Tai savinaikos mechanizmas: ataka prieš patį mąstymą ir bandymas gyventi anti-minties pasaulyje.
Tai, ko negalime pakelti savyje, dažnai atskeliama ir projektuojama į kitus. Tie kiti tampa identifikuojami su mūsų pačių nekenčiamomis dalimis, todėl gali būti niekinami, puolami ar dehumanizuojami. Kai abipusės projekcijos tampa ekstremalios ir toksiškos, kyla smurtiniai susidūrimai. Toksiškoje poliarizacijoje nesąmoningas troškimas yra ne tik užpulti kitą, bet jį ištrinti.
Depresinis rūpestis ir galimybė talpinti skausmą
Allan Shafer požiūriu, depresinis rūpestis reiškia gebėjimą pripažinti savo pačių destruktyvumą ir būti jautriems kitų kančiai. Tai leidžia gedėti, atitaisyti ir atkurti. Tai taip pat reiškia gebėjimą vertinti kitų žmogiškumą jų kančioje net tada, kai kenčiame patys.
Padori visuomenė yra tokia, kurioje lyderiai išlaiko kolektyvinę depresinio rūpesčio nuostatą. Tačiau demokratinėse visuomenėse svarbu pripažinti ir savo indėlį, nes lyderius renka žmonės. Smurtas ir neapykanta turi būti įvardinti, o psichoanalitinis mąstymas gali padėti ne nusukti akis, bet talpinti skausmą ir sudėtingumą.
Kaip šią temą siejame su psichikos sveikata?
Smurto, neapykantos ir destruktyvumo tema nėra tik teorinė. Ji susijusi su tuo, kaip žmogus išgyvena vidinę įtampą, kaltę, baimę, pyktį, bejėgiškumą ir santykių konfliktus. Kai šie išgyvenimai tampa nepakeliami, gali prireikti profesionalios pagalbos, kuri padėtų juos suprasti ir saugiau talpinti.
Daugiau apie emocinius sunkumus galite skaityti puslapyje Sutrikimai. Jeigu svarstote apie pagalbą, peržiūrėkite paslaugas ir kainas arba susipažinkite su specialistais. Daugiau tekstų rasite skiltyje Straipsniai.
Pagal psichoanalitinę literatūrą parengė Kotryna Petreikytė.
Reikia pasitarti dėl pagalbos?
Jeigu straipsnyje aprašomos temos siejasi su Jūsų asmenine savijauta, santykiais, nerimu ar ilgiau trunkančia įtampa, galite pradėti nuo konsultacijos su specialistu. Taurakalnio Sveikatos Namai konsultuoja Vilniuje ir, kai tinka konkrečiai situacijai, nuotoliniu būdu.
Registracijos kontaktai · Rašyti el. paštu · Peržiūrėti paslaugas ir kainas