PSICHOANALIZĖ APIE SMURTĄ
Jau nuo senąjame testamente aprašytos žmonijos pradžios, įvardintas žmonių žiaurumas. Aprašyta brolžudystė Kaino ir Abelio istorijoje, kur pašalinamas tas, su kuriuo reikia dalintis turtą. Toliau stipresniojo grėsmė pasikartoja Jokūbo ir Ezavo santykiuose, vėliau smurtaujama Juozapo ir jo brolių istorijoje. Pagal Naująjį testamentą, karaliaus Erodo įsakymu nekaltųjų vaikelių žudynės Betliejuje ir jo apylinkėse. Galiausiai, Naująjame testamente aprašyta, kaip Kristus rašto mokytojų pasmerkiamas nekaltai mirti ant kryžiaus. Galbūt, tai dviguba žmogžudystė: tėvažudystė ir brolžudystė viename? Vaikžudystės ir tėvažudystės atvejai aprašomi ir graikų mituose: titano Krono, bei Edipo ir Lajo istorijose.
Psichoanalizės mokslo kūrėjas Zigmundas Freudas šių smurto formų istorijoje pagrindu kuria psichoanalitines teorijas. Jo nuomone, visa žmonijos kultūra, religija ir moralė išaugo iš vieno archajiško nusikaltimo – tėvažudystės motyvo. Knygoje „Totemas ir tabu“ (1913) Freudas konstruoja hipotezę apie „pirmykštę ordą“:
- Mitas: Valdingas, pavydus tėvas savinasi visas moteris ir išveja užaugusius sūnus.
- Nusikaltimas: Sūnūs susivienija, užmuša tėvą ir jį suvalgo (taip siekdami perimti jo galią).
- Pasekmė: Po nužudymo sūnus užplūsta kaltė. Jie sukuria „Totemą“ (tėvo pakaitalą) ir įveda tabu (draudimą žudyti totemą ir draudimą santykiauti su grupės moterimis – incesto draudimą). Tai, anot Freudo, yra religijos ir visuomenės sutarties pradžia.
Brolžudystė. Nors sūnūs bendradarbiauja žudydami tėvą, po to seka brolių tarpusavio konkurencija. Freudas teigia, kad broliai supranta, jog jei jie pradės žudyti vienas kitą dėl tėvo vietos, bendruomenė sugrius. Todėl jie susitaria dėl lygybės ir apriboja savo agresiją, taip sukurdami pirmąją socialinę tvarką.
Edipo istorija prasideda vaikžudystės motyvu. Nors Edipo mite pagrindinis dėmesys skiriamas tėvažudystei, Freudas mato ir tėvo baimę: Lajas (Edipo tėvas) bando nužudyti savo sūnų (palikdamas jį mirti), kad išvengtų pranašystės. Freudui tai simbolizuoja kartų konfliktą ir tėvo pasąmoningą agresiją prieš potencialų konkurentą – sūnų.
Savo paskutinėje didelėje knygoje „Mozė ir monoteizmas“ (1939) Freudas pritaiko tėvažudystės teoriją žydų istorijai: jis iškelia hipotezę, kad žydai nužudė Mozę dykumoje, nes jis buvo per griežtas ir reikalaujantis (kaip pirmykštis tėvas). Freudas teigė, kad ši „tėvažudystė“ vėliau buvo išstumta į pasąmonę, bet ji suformavo kaltės ciklą, žydų religinį griežtumą ir galiausiai lėmė krikščionybės atsiradimą. Anot Freudo, Kristaus auka yra suprantama kaip „atpirkimo auka“ už tą senąją tėvažudystę. Jei sūnus paaukoja savo gyvybę, tai reiškia, kad jis prisiima “brolių” kaltę už tėvo nužudymą.
Visais šiais atvejais Freudas teigia, kad:
Kultūra remiasi prievarta: Moralė neatsirado iš gerumo, o iš baimės ir kaltės po įvykdyto smurto.
Ambivalentiškumas: Mes tuo pat metu nekenčiame autoriteto (tėvo, valdovo, dievo) ir jį mylime/gerbiame.
Apibendrinant: Freudui Tėvažudystė yra „pirminė nuodėmė“, kurią kiekviena karta bando išpirkti per religingumą ir įstatymus. Knygoje „Mozė ir monoteizmas“ jis tiesiogiai susieja Mozės figūrą su tuo pačiu kruvinu likimu, kurį aprašė „Toteme ir tabu“.
Tačiau, po pirmojo pasaulinio karo, paveiktas jo žiaurumų, Freudas supranta, kad žiaurumas ir smurtas yra žmogaus prigimtyje, o ne agresija, kilusi sutikus kliūtį siekiant malonaus tikslo. Jis savo varų teorijoje prie Eroso, gyvybės arba meilės varos prideda ir Thanatos arba mirties varą.
Vidinis poreikis griauti: Mirties vara (Thanatos) yra įgimtas siekis grįžti į neorganinę būseną (rimtį). Jei ši energija neišliejama į išorę (kaip agresija prieš kitus), ji atsisuka į save ir pradeda naikinti patį žmogų iš vidaus. Jei „Toteme ir tabu“ sūnūs tėvą žudė dėl pavydo, tai vėlyvajame periode Freudas matytų tai kaip natūralią mirties varos išraišką. Smurtas tampa nebe „klaida“, o žmogaus prigimties dalimi. Kaltės jausmas ir superego: Mirties vara paaiškina, kodėl po tėvažudystės sūnus apima tokia baisi kaltė. Agresija, kurią jie jautė tėvui, po jo mirties apsisuka prieš juos pačius. Taip susiformuoja Superego – vidinis policininkas, kuris naudoja mirties varos energiją saviplakai ir sąžinės graužimui.
Freudo teorijų evoliucija rodo jo paties nusivylimą žmogumi. Jei pradžioje jis manė, kad smurtas yra atsitiktinis konfliktas kelyje į malonumą, tai sukūręs Mirties varą jis pripažino, kad tėvažudystė, brolžudystė ir karas yra neišvengiami, nes griovimas žmogui teikia tokį patį (nors ir iškreiptą) pasitenkinimą kaip ir kūrimas.
Knyga „Mozė ir monoteizmas“ yra tarsi jo testamentas, kuriame jis sako: žmonija yra pasmerkta kartoti savo kruvinas pradžios istorijas, nes mirties instinktas yra toks pat stiprus kaip ir gyvybės.
Smurtas žmogaus fantazijose ir nūdienos realybėje. Šiandienos pasaulyje matome daug smurto apraiškų. Stipresniojo teise vadovaujasi autoritariniai režimai, kyla karai. Artimiausioje žmogaus aplinkoje, šeimoje, taip pat dažnos smurto apraiškos ypač prieš silpnesnius jos narius.
Australų psichoanalitikas Allan Shafer, tyrinėjantis neapykantą žmogaus vidiniame pasaulyje, sociokultūrinėje aplinkoje, bei tarptautinės politikos kontekste, savo pranešime psichoanalitikams teigia, kad šiuo metu, kai neapykantos funkcija yra tokia visur esanti ir pavojinga. Jis siekia atsakyti į klausimą: ar psichoanalitinis darbas gali prisidėti prie neapykantos sutramdymo ne tik psichoanalitiko kabinete, bet ir visuomenėje, pasaulyje?
Neapykantos atsiradime svarbiausi skėlimo (splitting) ir projektinės identifikacijos mechanizmai, bei paranoidinė šizoidinė pozicija. Pirminiai skėlimo ir projektinės identifikacijos procesai, paranoidinė šizoidinė pozicija, pagal jų atradėją ir tyrinėtoją M. Klein yra esminis ankstyvosios raidos elementas, kai kūdikis bejėgis ir nesaugus, o globėjas turi talpinti nekenčiamas jo savasties dalis ir jas perdirbti. Tuo tarpu vėlesniame vaiko raidos etape atsirandanti depresinė pozicija pasižymi gebėjimu gedėti, jausti kaltę, ir turėjimu vilties ištaisyti padarytą blogį, bei kurti gėrį.
Tačiau tai kartu yra ir grupės dinamika, kurioje lyderiai gali atlikti talpinantį vaidmenį.
Allan Shafer teigia, kad, kaip psichoanalizės praktikai, savo darbe turime stengtis suprasti ir ieškoti būdų, kaip sušvelninti ar suvaldyti neapykantą visame jos sudėtingume ir piktybiškume. Įsitraukimo kokybė, kuri yra būtina ir transformuojanti terapiniame santykyje, gali tapti mums gairėmis darant poveikį sociopolitiniams reiškiniams. Kaip terapeutai ir grupių konsultantai, mes privalome talpinti ir perdirbti labai skausmingas projekcijas. “Panašu, kad neapykanta gali būti galingesnė už meilę – bent jau savo gebėjimu korumpuoti gebėjimą gedėti ir mąstyti. Galime svarstyti, ar tiesa, kad meilė nugalės neapykantą, kai analizuojame socialinę neapykantos dinamiką. Norint užimti socialinę depresinę poziciją, būtina rasti gebėjimą gedėti ir mąstyti neapykantos akivaizdoje arba jai mesti iššūkį. „Įsivaizduoju, – sakė Jamesas Baldwinas, – viena iš priežasčių, kodėl žmonės taip atkakliai laikosi savo neapykantos, yra ta, kad jie nujaučia: neapykantai išnykus, jie bus priversti susidurti su skausmu.“ Tai galinga prielaida tyrinėti tiek neapykantos prigimtį, tiek, kaip teigia Baldwinas, skausmą, kurio, galbūt, vengiama.
Catsehanus paaiškina idėją apie tai, ką jis vadina „konstitutyviai negatyvia grupės orientacija“ ir kaip ji dorojasi su skausmu. Jis mano, kad jos teikia galingą psichologinį ir egzistencinį atlygį. Psichologiškai jos paverčia vidinį skausmą į išorinį priešiškumą, suteikia pakylėtos vertės jausmą ir paverčia bejėgiškumą teisumu. Egzistenciškai jos suteikia tapatybės, bendruomenės ir tikslo pojūtį.“
Jis priduria, kad kai judėjimai formuojasi tokiu būdu, jie nebeorganizuojami aplink bendrą gėrio viziją. Vietoj to, juos struktūruoja bendra animoziškumas (priešiškumas). Opozicija nėra atsitiktinė – ji tampa struktūra, per kurią generuojama prasmė, darna ir solidarumas. Tai dar labiau apsunkina neapykantos talpinimą .
Santykinai švelnus neapykantos apibrėžimas galėtų būti emocinė averzija (atmetimas), dažnai susijusi su priešiškumu ar pagieža nekenčiamam objektui. Allan Shafer mano, kad tai, su kuo susiduriame dabar, yra daug ekstremalesnė neapykantos versija, kurios tikslas – nekenčiamo objekto sunaikinimas arba ištrynimas ir neapykantos palaikymas. Tai, ką pasaulyje matome dabar, yra psichotinė arba perversiška neapykantos forma. Iš čia kyla ir gebėjimo gedėti korupcija. Mums nereikia ir mes negalime gedėti to, kas buvo paversta neegzistuojančiu.
Wilfredas Bionas analizavo mirties troškimą „individuose ir grupėse, pavadindamas jį “impulsu nežinoti, nemąstyti, nesivystyti“. Tai tam tikras viduje aktyvuotas savinaikos mechanizmas, slypintis žmoguje – ataka prieš patį mąstymą, bandymas gyventi „anti-minties“ pasaulyje. Tai, ko negalime pakelti, ko nekenčiame ar net norime ištrinti, yra tos mūsų pačių ar mūsų grupių dalys, kurios mums sukelia skausmą, nes jos neatitinka to, kaip norime save suvokti. Skausmas, su kuriuo tektų susidurti atsisakius neapykantos, kiltų iš tų mūsų dalių, kurios yra bjaurios, kerštingos, griaunančios, pavydžios, gobšios, žiaurios ir t. t. Mums tektų gedėti tai suvokus. Tad mes jas atskeliame (split off) ir projektuojame į kitus tiek individo, tiek grupės lygmeniu; tie kiti tampa su jomis identifikuojami ir gali būti niekinami, nekenčiami ar puolami be jokios graužaties.
Kitas asmuo dažnai demonstruoja (arba tikima, kad demonstruoja) kažką, kas primena mūsų nekenčiamas dalis, todėl tampa lengvu taikiniu. Arba, patyręs mūsų destruktyvias projekcijas, reaguoja į jas taip, kad tarsi patvirtina mūsų nesąmoningas fantazijas. Tačiau kai abipusės projekcijos yra ekstremalios ir toksiškos, kyla smurtiniai susidūrimai. Toksiškoje poliarizacijoje nesąmoningas troškimas yra ne tik užpulti kitą per projekciją, bet jį ištrinti.
Užkertant kelią tikram įsitraukimui su tais, kuriems priskiriame šiuos „blogus“ objektus, mes išvengiame bet kokio kontakto su šiomis dalimis savyje. Taip elgdamiesi mes emociškai nuskurstame ir atsijungiame nuo realybės. Tai ataka prieš mąstymą ir ryšių kūrimą (thinking and linking) pagal W. Bioną.
Allan Shafer nuomone, homogenizacija yra vienas pagrindinių psichinių mechanizmų, palengvinančių neapykantos plitimą. Tai visų grupės narių matymas kaip vienodų ir jų dehumanizacija. Tai palengvinta žmonių klasifikacija. Plati kategorizacija palengvina projektinę identifikaciją ir neleidžia pamatyti individualios tapatybės ar sudėtingų perspektyvų.
Destrukcija, mano Shafer, vėl sukuria paprastumą. O neapykanta palengvina destrukciją.
Taigi, kas yra „depresinis rūpestis“ (depressive concern) arba socialinė depresinė pozicija, ir ar tai įmanoma? Ar psichoanalitinis mąstymas gali įsikišti į neapykantos dinamiką? Lyderiai gali ir turėtų atlikti svarbų vaidmenį talpinant visuomenės susiskaldymą. „Padori visuomenė yra ta, kurioje lyderiai išlaiko kolektyvinę depresinio rūpesčio nuostatą“, rašo psichiatras Johnas Giordini. Tačiau jie taip pat gali vaidinti pagrindinį vaidmenį skatinant neapykantą. Nors lyderiai svarbūs suvaldant nerimą, turime įvertinti ir savo indėlį – juk demokratijose lyderius renka žmonės.
Depresinis rūpestis, Allan Shafer požiūriu – tai gebėjimas pripažinti savo pačių destruktyvumą ir būti jautriems kitų kančiai tokiu būdu, kuris palengvina gedėjimą, atitaisymą ir atkūrimą. Tai reiškia gebėjimą įvertinti kitų žmogiškumą jų kančioje, net kai patys kenčiame. Tai reiškia buvimą ryšyje su realybe, susidūrimą su tuo, kas vyksta iš tikrųjų, ir to talpinimą. Tai reiškia radimą būdo išlaikyti mūsų visuomenės skausmą visais lygmenimis – asmeniniu, instituciniu, vyriausybiniu – nenusukant akių.
Tarptautinė psichoanalizės asociacija (IPA) neseniai pabrėžė: „Sveikas psichinis vystymasis pasižymi tolerancija kitoniškumui ir sudėtingumo bei prieštaravimų talpinimu. Ataka prieš demokratiją reprezentuoja ekstremalų netoleravimą skirtumams savyje ir kitame. Ji priverčia priimti vieną realybės vaizdą, kuris draudžia bet kokią įvairovę ar pasirinkimo laisvę. Tai sukuria poliarizuotą pasaulį, kuriame kitoniškumas demonizuojamas. Ataka prieš demokratiją yra ataka prieš mūsų psichinę sveikatą.
Smurtas turi būti įvardintas. Šių dienų psichoanalitikai neturėtų likti užsidarę konfidencialioje kabineto aplinkoje, kas iki šiol atrodė etiška, ir likti tylūs, bebalsiai, stebėdami visuomenėje vykstančius procesus.
Pagal psichoanalitinę literatūrą parengė Kotryna Petreikytė